Kvepalų istorija siekia žmonių atsiradimo laikus, vis gi niekas negali tiksliai pasakyti kada šis stebuklingas skystis buvo išrastas. Manoma, kad iš pradžių kvepalai buvo naudojami religiniais tikslais siekiant įgauti dievų palankumą, tam tikri aromatai buvo skirti dieviškosioms būtybėms. Žodis „perfume“ kilo iš lotynų kalbos, jo reikšmė dūmai. Verta paminėti, kad ir šiais laikais religijose aptinkamas šiųjų naudojimas. Katalikai naudoja mirą, induistai smilkalus, galime rasti ir daugiau pavyzdžių.
Pirmieji, kurie kvepalus pradėjo naudoti asmeniniais tikslais buvo egiptiečiai. Šios civilizacijos laikais kvepalai moterims ir vyrams jau buvo prieinami. Vis dėlto norėdamas skaniai kvepėti privalėjai turėti mėlyno kraujo. Be to ilgą laiką kvepalų gamyba užsiimti buvo leidžiama tik kunigams. Egiptiečiai kvepalus naudojo mumifikacijos procese. Didžiausią pakilimą šie skysčiai išgyveno Kleopatros laikais. Sakoma, kad naudodamasi įstabiais egiptietiškais kvapais ir savo grožiu karalienė suviliojo Romos imperatorių Julijų Cezarį.
Graikiją kvepalai pasiekė padedant finikiečiams. Šie dominavo Viduržemio jūroje po Egipto žlugimo. Senieji graikai patobulino egiptiečių technologiją. Šios civilizacijos gyventojai naudodavo didžiulius kvepalų kiekius. Netgi skirtingus aromatus skirtingoms kūno vietoms. Istorijoje yra žinoma, kad graikų politikas Solon‘as 640 metais prieš Kristų uždraudė kvepalus. Visgi šie išliko perkamiausiu produktu, o gėlės - našlaitės kvapas buvo vienas mėgstamiausių senovės Graikijoje. Ši gėlė netgi tapo Atėnų simboliu.
Jaučiant viduriniųjų rytų ir graikų įtaką romėnai taip pat prisirišo prie kvepalų. Romos imperijos pradžioje įvairiausi aromatai buvo naudojami religinėse apeigose. Yra žinoma, kad mirus Nero žmonai Popeai, šis užsakė daugiau kvepalų nei Arabų šalys galėjo pagaminti per metus. Taip pat svarbu paminėti, kad šios civilizacijos gyventojai labai kūrybingai naudojo kvepalus. Romiečiai kvėpimo kambarių grindis ir sienas. Ištrindavo šunis ir arklius įvairiausiais aromatais, o per aukštuomenės vakarėlius buvo naudojami kvepalų fontanai.
Iškilus krikščionybei daugumoje valstybių kvepalai nebebuvo naudojami. Jų neliko netgi religinėse apeigose. Kaip bebūtų šių vertė išliko musulmoniškose šalyse. Mohamedo pasekėjai mėgo muskuso, rožių, gintaro kvapus. Statant mečetes kvepalai buvo įmaišomi į cementą. 10 amžiuje išradus distiliavimo technologiją kvepalų valymo procesas tapo kur kas paprastesnis ir greitesnis. Vykstant ispaniškiesiems kryžiaus žygiams kvepalai vėl atkeliavo į Europą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą